Rudenio sapnas

Per miglotą sodą ateina mergaitė. Žaliom akim.
Taip spindi senų pilių žalvariniai stogai mėnesienoj.
Ji tiesia man saują drugių negyvų: Paimk!
Paimk ją – saulėto mūsų rudenio dieną.

Vakarais, kai atskleisi prie židinio mylimą knygą
apie Didįjį Molną, išklydusį savo svajonių ieškot,
ji sudegs su drugiais tavo namo gimtam židinyje,
ir pravirks kamine paskutinį kartą mūsų ruduo.

Jūs klajosit abu po savo pasakų šalį, benamiai broliai,
ir ant smuklių stalų prabudėsite daug bemiegių naktų,
laukdami karalaitės vežėčių atriedant iš tolo
ir nušvintant platanuose skendinčio dvaro akių.

Goesta Berlingo kalvėj dainavot dainas palaidūnų,
liejot vyną ir juoką žėruojančion žaizdro ugnin.
Degė karčiai laukinių žirgų. Sidabrinių dūmų
kalavijai susmigo žvaigždėton šiaurės naktin.

Geležiniam vėjuje žvanga rudens surūdiję lapai.
Jūsų žingsniai ir akys ieško namų šilimos.
Liko vienas kažkur lietuje karalaitės kapas.
Jūs sugrįžot namo. Pasitiko užšalusios akys žiemos

ir apsnigęs tėvų židinys, ir palaidoti sodai.
Suledėjusiom rankom svajonių knygą atskleidęs,
savo galvą padėjai ant jos… Ir sukniubo
raudodama tau prie kojų išblyškus, maža mėnesienos mergaitė.