Rudenio miškai

Šlama mano miškai gedulingai,
tūkstančius rankų nuogų iškėlę dangun.
Minia nuolankių ir rūsčių maldininkų.
Gieda mano miškai po rudens dangum.

Saulėtų lapų srovės liejasi žemėn;
aukso apsiaustai puola po kojų man…
Tai paskutinė šventė liūdnų ir benamių,
ir paskutinė medžių manų aimana.

Lapkričio lietūs plaus jų skeletus nuogus:
juodus nuodėgulius šventės saulėtos ugnių.
Ir apkabinsiu raudodamas juos, savo brolius,

ir glausiu savo sudegusią širdį prie jų širdies.
Mano miškai liepsnodami saulėje miršta.
Rūsčiai skamba jų sielvartinga giesmė.