Paskutinis lapas

Kris ant tavo tako paskutinis lapas –
ar nelemta laimei krist su juo kartu,
ar nelemta balsui atsisaukt iš kapo:
– O dabaros, drauge, o dabaros – tu…

Grįžkit, grįžkit, gervės, į toliausią šiaurę,
su jumis ir saulė ryto metan grįš,
su jumis, kaip žiedas į kristalo taurę,
atsimuš jaunystė į mirties duris.

Grįžkit, grįžkit, dienos, dukterys laukinės,
siausdamos ir jaunos rytmečio laukuos,
pagiry vėl šaltas prasiverš šaltinis,
ir balti balandžiai saulėj vėl burkuos.

Paskutinis lapas vėjo kur nublokštas
rudenį, kaip sapną gūdų nusineš,
ir sausų žolelių gedulingos puokštės
pilnos bus pavasario ir gyvos ugnies.

Eisim mes per žemę, eisim mes per jūrą,
smaragdus ir žiedus saujon rinkdami,
eisim mes, pasaulio maskaradą niūrų
modami jaunystės sodan su mumis.

Ir pro upės balsą, pro čiobrelio kvapą,
ir pro giedrią giesmę žydinčios širdies
Balsas iš anapus, Kvapas iš anapus
ir Giesmė giedrioji amžinai aidės.