Parke rudens rytą

Parkas. Medžių pilkuojančios eilės,
Darganos pelenais pabarstytos.
Iš dangaus byra ašaros gailios —
Ir vis taip visus rudenio rytus.

Tu prastovi parimęs ilgokai,
Kažin ko taip giliai susimąstęs,
Bet jausmų suvaikyt nebemoki,
Nė jiems tinkamo vaizdo surasti.

Jokio vaizdo. Pilkuojantis plotas.
Rodos, širdį į rašalą merktų…
Tik staiga ima lūpos šypsotis,
Kad pasruvusios akys neverktų.

Tu norėtum dabar prisiglausti
Į sustingusią marmuro pozą —
Gal taip žiauriai rudens nebejaustum
Kaip tas ašarom rašantis Kossu.