Valkata

Tai rudenio beviltiškai nuobodūs lietūs
man baigia širdį pilką užgesint.
Aš taip ilgiuos vienplaukei galvai vietos –
o lapai skurdūs ir šalti man krenta į akis.
Praeina verkiančios mergaitės siluetas…
Praeina žmonės. Daug žmonių. Ir artinas naktis…
[Daugiau…]

Kaimo rudenio vakarą

Širdį veriančios bekraštės raudos liejas
su lietaus srovėm, su vėjais, sopulingais vėjais
ant sukniubusių rudens platybėje kaimų…
Jie pavargę nebepakelia akių liūdnų:
baigtos tolimos kelionės, nuostabios kelionės baigtos,
šaltas nuovargis kaip rankos mirusios užklojo žaizdą,
gęstantį ugniakurą tamsioj širdy…
[Daugiau…]

Mano žemės paveikslai

žiema

Šią naktį sapnavau: mes skridome per lygumas –
ir mūsų rogės buvo lengvo juodo medžio,
ir mūsų žirgas – juodas kaip naktis…
Per žvilgančius sniegynus klaidžiojo trobelės
tartum mišių varpeliai sidabriniai ir balti…
[Daugiau…]

Mano žemės ruduo

O kaip man užrašyti rudenį ir savo juodą kraują,
kad vieną kartą popieriuje atsivertų kaip negyjanti žaizda –
lietaus ir vėjų nukankintos lygumos ir iškraipyti skaudžiai
mediniai kryžiai vakaro skliaute.
[Daugiau…]

Ruduo

Tamsu ir šalta. Židiny dar plakasi silpna liepsnelė,
bet tuoj ir ji užges… Bus visiškai nyku…
Tik vėjas varstys neramias duris, ir medis
nuogom šakom daužysis į drėgnus stiklus…
Bus taip nepaprastai nyku – –
[Daugiau…]

Rudenį

Rausta šiluogužė. Debesėlis plaukia,
Būrį gervių lydi į saulutės šalį.
Tarp dviejų pušelių – beržas geltonplaukis:
Mes tave mylėsim – baltąjį brolelį.
[Daugiau…]

Rudens naktys

Naktys rudenio – tamsios ir vėsios.
Mirčiai kelias – be galo, be galo.
Rymo šmėklomis niaurus griuvėsiai.
Tyli žemė, ir akmenys šąla.
[Daugiau…]

Rudenio vieškeliu

Kojom pamėlusiom vieškelio gruodas –
Nukrankė varnos vakaro lydimos…
O kas našlaitei kelią parodys,
Kur ta ugnelė gimtojo židinio?
[Daugiau…]

Rudenio arimuos

Žarsto baltą smėlį
Širvinta nurimus –
Rymo ramunėlė
Rudenio arimuos.
[Daugiau…]

Šį rudenį

Šį rudenį bus kelias mūs
Su gervėmis į pietus –
Ir tu, vėjuži neramus,
Be tėviškės, be vietos!
[Daugiau…]