Fata morgana

Kai paskutinis saulės spindulys
per žolę liečia mirusiųjų kaulus –
išdidūs slegiantys rudens šešėliai
į slėnį nusileidžia palengva.
Gegutės balsas prieblandoj nutyla
pušų viršūnės suliepsnoja auksu,
kuris taip pat išblėsta, išsisklaido…
Kaip tyliai aidi sutemų žingsneliai!
Tai pasitinka mus Fata Morgana,
išnyranti iš mūs beprasmių žodžių:
velionių Dievas ir velionis Dievas,
ir tai, ką mes vadiname Dievu.

Naktis arti. Rugpjūtis vos alsuoja,
pakibęs viršum tvenkinio tamsaus –
jame įspįsta virpantis žvaigždynas,
kurio danguj atrasti nepavyksta.
Tenai jau sukasi aukštieji Grigo Ratai,
o pro pušis atsiveria bedugnė, –
Paukščiu taku keliaujantys dievai
į Žemę sėja meteorų lietų.
Aš pasmerktas šiam vaizdui, šiai vienatvei
kiekvieną dieną einančiai į mirtį,
ir rudeniui, kuris su manim
į šitą vasaros gamtovaizdį alsuoja.

Ką prisimint turėčiau, drauge mano?
Šviesa greit vėl nutvieks tuščius lizdus,
ir saulės spindulys ieškos vandens paviršiaus,
ir glamonės negilų dugno smėlį.
Maža žuvytė blykstelės žvynais,
kai klevo sėkla savo atspindį palies
nei palaimingą pabaigą kelionės –
nors ją srovė pagaus ir nusineš…
Tad ką gi prisimint patartum?
Šermukšnio medį priešais mano langą?
Gal mano miesto gundantį baroką,
ar stingdantį baroką debesų?

Te visa plaukia – debesys ir miestai,
vanduo ir vaizdas, plaunantis akis,
ir už giraitės kylantis mėnulis
ir per pasaulį ošianti tyla…
Tegul iš lėto plaukia mūsų Žemė
savu keliu ir abejingas laikas
tegul skandina mus į savo tamsą,
į prieglobstį numirusios gamtos.
Te visa kinta, mainosi, aštrėja
rega ir pojūčiai, ir ši naktis
prisirpusi lengvai apleidžia krantą,
ir rytuose lai keliasi žara.
– Jau švinta…