Buvo spalis. Vėjo katinukai…

Buvo spalis. Vėjo katinukai
Žaidė lapais parkų takuose.
Saulės lempa su stiklu nurūkusiu
Tyliai geso vakaro šiurpe.

Mudu ėjome greta, tą pačią
Mintį slėpdami širdy giliai,
Ir regėjome, kaip skečias
Tamsumos ateinančios sparnai.

Vėjo katinukai rudenį
Žaidžia kiemo lapais čežančiais.
Sėdi sau namuos ir niekur nesijudini,
Sėdi ir ką nors mąstai.

Vakare slenki arčiau prie židinio
Ir skaitai poezijos knygas.
Ir tą tylią laimę dar labiau padidini
Svajomis apie laimingas vasaros dienas.