Žemės sapnas

Balandis buvo. Bulvės dirvon ėjo,
Kastuvai šaunūs rausė ten daržus.
Staiga atjojo į laukus Rugsėjis –
Jis buvo į Balandį panašus.

Toks pat jis buvo šiltas, pypkę rūkė.
Toks pat šviesus, švelnus tarytum samanos.
Iš paskos bėgo du šimtai ėriukų,
Kuriuos Balandis už upelio ganė.
Per dirvą jojo – bulvės bėgo klėtin…
Paskui lėtai pakalnėn nusileido.
Auksinių beržo lapų laikė rėtį,
Kuriuos Balandis beržynėly skleidė…

— O vakare ilgai ilgai kalbėjos
Du broliai… Skriejo dangumi kometos…
Ir apie Bulviakasį, apie Sėją,
Ir apie tai, kad išsiskirti metas…

Nes buvo šitas jų susitikimas
Tik Žemės amžinosios sapnas senas,
Tik keistas, tolimas prisiminimas,
Kaip sūnūs jos kadais kartu gyvenę…