Pavasario simfonija

1. ADAGIO

ŠVELNUS, švelnus vėjelis pūtė,
O žemė pašalu kvepėjo –
Žydėjo vieniša kvaputė
Ir vagose vanduo klegėjo…

Klegėjo džiaugsmą dar nedrąsų,
Į saulę spindinčią žiūrėjo –
Svajonėm driko beržo kasos
Ir atsargi sula tekėjo.

Prabilo varpas, ir galingai
Laukais įmirkusiais nuėjo,
Ir supo kvapsnį stebuklingą
Pavasario lengvučio vėjo…

Ir nešė kvapą, dvelkė, pūtė
Švelnus vėjelis pralinksmėjęs –
Kvepėjo nuostabi kvaputė
Ir žemės pašalas, ir vėjas…

2. ANDANTE

ŠNIOKŠČIA vandenys ištvinę,
Liejas per krantus, –
Vieversėlis krištolinis
Virpina skliautus…

Ir beržų vytelės juodos
Šiaušias pumpurais,
Ir lakštingalėlių godos
Trykšta vakarais…

3. MENUETAS

EISIU, lipsiu ant kalnelio,
Rankele iš tolo mosiu
Ir pavasarėlį žalią
Šauksiu į laukus pilkuosius.

Gysta, skamba vieversėlis,
Kyla nuo drėgnos velėnos
Į skliautų bedugnį mėlį
Džiuginti kalnų ir slėnių.

Man akyse žemė sukas,
Žemė svaigsta, smenga, kelias.
O karklų linksmi katukai
Sidabrėja prie upelio.

Žysiu aš pati ir sprogsiu
Pumpurų žaliais lapeliais,
Ir vienų viena pašoksiu
Ant pradžiūvusios vejelės.

Šoksiu aš viena, kaip stoviu,
Suksiuos, trypsiu savo gėlą –
Pūpsinčią vėje rankovę
Virš galvos aukštai iškėlus!..

4. SCHERZO

ŽYDRAME skliaute
Žydinti šakelė supas ir
Moja kregždutes,
Gaidomis ant laidų sutūpusias.

Skriskite smagiai
Žydrumon, kregždutės-seserys!
Jau gelsvi drugiai
Plazda, jau visai pavasaris!

5. FINALE

BĖGIOJOME, klegėjome tyriau
Nei trykštantis vanduo, nei vyturėlis!
Šlaituose mėlynos žibutės kėlės,
Putojo blizgančios purienos ir jau,
Lyg infantės pirštai lesiną balandį,
Judėjo dulkdami žirginiai nukarti…
Visi, pavasariu apsvaigę ir girti,
Stebėjomės: – antai jau gervės skrenda.