Pavasario saulėj

Kaip akys po verksmo nusišvietė dienos.
Pavasario saulė – viešnia nuotaikinga:
Nei sprogstančio džiaugsmo, nei žydinčios meilės
Gėlių pumpuruose jaunatvei nestinga.

Išeik tik į lauką, kur didelis vėjas
Kvapia šiluma tave perpūs kiaurai –
Ir jau nebžinosi, kam siela tau svaigsta
Ir kam savo lūpas šypsniu pradarai.

Tik eisi ir eisi per žydinčias pievas,
Aidais šimtastygiais dūzgenančiu plotu –
Gal pamiršto draugo, gal sutikto žvilgsnio,
Gal laukiamos meilės tu eisi ieškotų?

Platumas ir laisvė erdvių spinduliuotų,
Kaip bitę, žieduose tave paskandys, –
Ir gersi apsvaigęs meilingąjį džiaugsmą
Pavasario saulės laimingas svetys.