Pavasario fuga

Nebekalbėkim daugiau
nei vieno žodžio –
žodžių gana.
Tegul skardena
tarp garuojančio
gruodo ir tarp dangaus
tiktai vyturėlio daina.

* *

Ledai išėję.
Vėją
dabar gali
apglėbti saujomis
kaip mažą,
bejėgį paukštį,
iškritusį
iš lizdo
ir ieškantį
tik tavo rankų
ir tavo kraujo
šilumos.

* * *

Ant mano delnų – paukščių šešėliai,
žydi pavasario debesys. Dauboj –
putoja vanduo,
dainuoja
akmenys srovėje.
Šiaurėj, toli,
tegul kyla
iš žemės baltų delnų
mano sakalas
į pilką putojantį dangų –
žėrintis
kaip išskalautas į krantą
gintaras.