Pavasarėjant

TAIP NUOSTABIAI pakvimpa kartais žemė,
Nors pavasaris dar miega pumpuruos,
Nors dar juodos šakos šnekasi neramios,
Kad pailgo laukti vasaros kaitros…

Kartais gi vytelė dangišku sopranu
Gysteli viršūnėj, kartais gi tyla
Ir tas žemės kvapas širdį pakutena
Nečionykščio džiaugsmo nuostabia gėla.

Rausta skliautas, žemė ir arimai juosta,
Tyras vandenėlis bėgdamas vaga
Spindi, it laimingos mylimosios skruoste

Ašara sustingus laime pažydėt…
Ak, kaip žemė šiandien nuostabiai nuoga,
Kaip skliaute pakibus vieniša žvaigždė!