Laukiu pavasario

Tylioj ir saulėtoj popietės klasėj
vaikai, pasilenkę virš popieriaus, rašo
rašinį: “Laukiu pavasario…”
Pro nuogą, šakotą klevą, už lango,
matau debesim išmargintą dangų;
rasotu stiklu kaip ašaros
teka tirpstančio kovo ledas. Pavasario
laukiu ir aš. Kai pro graudų gruodą
kalasi pirmas želmuo. Kai balandžiai burkuodami
braido balutėse ant garuojančio grindinio.
Kai visagalė ir spindinti
saulė užlieja visą miestą ugnim…

Kai dainuodamos šoka mokyklos kieme mergaitės
ir vaikai akim žydrom ir laimingom
seka aukštai iškilusį mirgantį margą aitvarą.
Kai apsvaigęs varnėnas švilpauja nerūpestingą
savo dainelę, plazdėdamas sparnais mėlynais.

Čeža popierius. Vaikai
retkarčiais pakelia galvas. Pasižiūri į mano veidą.
Nusišypso. Ir vėl, prikandę lūpas, tiesiom didelėm raidėm
rašo: Laukiu pavasario…

Ir pro rūškaną laiko ūkaną vėl matau pilkoj pakelėj,
toli, virš vaikystės pievų, čirenantį
linksmą vyturį tarp debesų baltų ir balotos žemės…
Užmerkiu akis. Ir laukiu. Ir laukiu vėl,
laukiu savo pavasario.

* * *

Gerai, kad tik akimirksnį,
ir ne ilgiau,
galėjau savo rankoje laikyti –
sapną ir pasaką ir paukštį.

Jeigu ateitų man dabar naktis –
būtų vis tiek,
nes savo rankoje laikiau,
kad ir akimirksnį,
bet taip arti:
stebuklą, sakalą, svajonę.