Tylūs ir nykūs

Tylūs ir nykūs šią naktį manieji namai,
Tartum apgriuvus šventovė, kur maldos išblėso.
Skamba ir spengia tylos graudulingi varpai,
Aukuro akmens atvėso.

Neisiu jau žadint užgesusiai ugniai kūrėjo –
Svilina širdį mintis vienumu alkana.
Rymoki vienas: dar ryto aušra netekėjo
Rūsčio kardu nešina.

Ėmęs, nupūsčiau žvaigždes nuo bedugnio dangaus,
Savo širdies žiburių nebijojęs užpūsti.
Chaoso vėtros tiktai iš krūtinės išraus
Ilgesį, skausmą ir rūstį.

Laistysis jūrės ir kalnai ugnim prašnekės,
Degs mano apmaudo žodžiai žvaigždes pasiviję.
Rymoti vienas: negreit dar daugum patekės
Ženklas aštraus kalavijo.