Paskutinės šviesos

Atsimenu: kai geso paskutinės mano žemės šviesos,
šešėliai šoko virpesy ant tėviškės laukų.
Jų kibirkštis į savo širdį, lyg šaltinio srovę, sėmiau
ir žemę ašarų suvilgytomis lūpomis bučiavau.
Kai geso paskutinės mano žemės šviesos,
Tave kaip deimantą prie Baltijos mačiau.
O paskutiniai mano žemės žiburiai,
lyg devynių dangaus auksinių saulių pasaka,
mirgėjo neramiai.

Ar jūs mane pasveikinsit sugrįžtant iš kelionės,
ar šviesit virš kalnų kaip kelrodė žvaigždė?
Ar mirštantieji žiburiai dirvonuose mirgės,
kai grįšiu po didingos nevilties?