|
-> I
Anoj pavasario laukų ir žemės laiminimo šventėj
Džiaugsminga nuotaika užliejo mano protėvių namus.
Atėjus vakarui pro langus pasipylė smagios šviesos,
Ir pasigirdo juokas įstabus,
[Daugiau…]
Sodybą gaubė vasaros šilta naktis, ir snaudė sutemoj didžiulis sodas,
Kažkur toli girdėjos žemdirbių sodri daina.
Ir žvaigždės didelės į grįžtantį sodybon kelią švietė,
Ir viršum pievų sklaistės lyg balta gėlė migla.
[Daugiau…]
Kai vieną rytą, eidamas pro seną ir apleistą sodą,
Per statinius vidur pasižiūrėjau,
Tenai virš tvenkinio praėjusios nakties šešėliai tingūs
Lyg paukščiai pašautais sparnais plazdėjo,
Ir vandenin palinkusios obels šakoj, matyt, seniai jau padžiauta skara
Pleveno ryto vėjuj.
[Daugiau…]
Žinau, kad žemėje yra vieni namai,
Kuriems dabar ateina rytas nuostabus,
Ten ilgesingai gieda prietemoj gaidžiai,
Ir ūkininko žingsniai aidi ten aplink namus.
[Daugiau…]
-> Kai išbundu vidunakty klaikiam ir ima širdį plakti,
O smilkiniais tiksent kančia,
Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį
Praeina pro mane.
[Daugiau…]
1
Kaip? Nenusibodo žviegiančiam asfalte?
Ar nepasiilgsti tų laukų plačių?
Kokia tavo nuotaika rudeniniam palte?
Sabalų kailiukas tinka ant pečių!..
[Daugiau…]
Vienos vaikystės negana:
ištirpo sniego senis
prie Rotušės, kai saulė degdama
senamiesčio gatvelėmis sroveno
į didelį ir platų Nemuną.
[Daugiau…]
Kietos arklių kanopos, minkštos kūdikių pėdos,
medinės žemdirbio klumpės, kruvinos bėglio kojos,
pilki kareivių batai, kaustyti plienu ir neviltim…
Visi praėjo pro nustebusį ir mažą mano miestą šiaurėje.
[Daugiau…]
Vakare senelės sodyboje blykčioja tolimo žaibo
išgąsdintos lygumos. Meldžiasi medžiai linguodami.
Ilgas grūmojantis griausmas nurieda
per pilką ir piktą dangų. Už lango
žiūri sulytas veidas liūdnai į mane.
[Daugiau…]
-> Prietemoj tylios moterys stovi prie atviro lango:
dengia pečius palaidi peleniniai plaukai.
Ievų medžiai žydi ir žiūri į žydrą vandenį.
Teka garuodama tėviškės upė lėta Vaidmena.
[Daugiau…]
Puslapis 3 iš 8«12345678»
|
|
Naujausi komentarai