Nemuno ilgesys

NORĖJAU bėgt, it stirnos dienos bėgo
Gelsvai žaliam pavasario dugne…
Norėjau šaukt, kiek nešė mano jėgos,
Norėjau verkti ašara drungna…

Atlantas! o platus, platus ir lėkštas –
Akyse ašara karti sužvilgs,
Ir Nemunas, kaip andai Mačiui Kėkštui,
Ateis regėjime ir pasiilgs…

Vis plauks ir plauks banga lėta be galo…
Žuvėdrų lydimas ir aš lekiu…
Tik neišnirs, kaip nūn Azorų salos,
Pilka buitis iš rūko ir akių…