Lygintuvas ir kelnės

Lygintuvas lygino kelnes,
Net paraudęs iš piktumo, nes
Jam per prastos, matot, kelnės margos –
Šaukia: – Ne tokiam aš gimęs darbui!

Lygint galvas, kalnus ir atlyginimus,
Vieškelius, kelius ir įsitikinimus…
Lygint pasišiaušusias mintis –
Štai kur lygintuvo paskirtis!
Ir sukliko tartum iš tribūnos:
– Viskas lygu, broliai, turi būti!
Turi būti Povilas ir Petras
Lygūs: lygiai po pusantro metro.

Stabteli, galvoja, kas toliau.
Jis galvoja – kelnės rūksta jau.
Šaukia vargšės kelnės apatinės
Į pagalbą gaisrinę mašiną.

Atvažiavo gaisrininkų kuopa, –
Dovanoja kelnėms žydrą lopą,
Čiupo debesėlį užu sprando:
– Mikai! Atiduok geruoju vandenį…

Mikas net supyko: – Eikit sau jūs!
Bet ugnies kareiviai nejuokauja:
Debesėlį čirkšteli perpus –
Ašarų pasipila lietus.

Ir, kelnes pražiodinę, sugirdė
Kibirą vandens, paklausė širdį,
Ir nuo gaisro bei kitų ligų
Davė du litrus žuvies taukų.

Lygintuvą, po lietaus ataušusį,
Išgabeno į metalo laužą –
Kad galva nekaistų, davė citramono –
Nėr lygybės šiam pasauly, ponai!