O dangau!

O dangau! Sakyki, ar tu moki,
Susituokęs su nakties rimtim,
Išauginti žemėj žiedą tokį,
Kaip jaunystė su žydrom akim?

Per bedugnę ji ant žirgo lekia –
Palaidais plaukais, skaidri, nuoga –
Gūdžią naktį jai pašviečia taką
Akmenėliai, kibirkštim degą.

Per bedugnę, per uolas ji dunda, –
Kas perkūnai, kas žaibų grėsmė?! –
Ir pavojuos naują rast pagundą
Šaukia jai gyvenimo giesmė.

O, tačiau nuūš ji per bedugnę,
Josios juokas už kalnų nurims,
Kelio vingy susikursim ugnį,
Ūkaus erdvės šimtmetėms pušims:

Kur dundėjau, ten žiedų prisėjau
Narsos, ryžto, polėkio vardu.
Likusiems priminki, laisvas vėjau:
Žygiuosna ir pergalėn vedu.