Statula eina pasivaikščioti

Herojaus statula, pavargusi,
Danguj stovėti nebenori, –
Ji žengia žemėn užsimerkusi
Ir neša žalvarinį svorį

Akmens gatve, ir drumstos ašaros
Seniems namams per skruostus ritas,
Ir siaubas, juodas tartum rašalas,
Patvinsta, ir užgęsta rytas.

O vyskupas ir gubernatorius
Kareivių ir maldų neranda,
Ir tik per aikštę nimfos keturios,
Paminklo palydovės, skrenda

Ir moja žemei. O jisai,
Kaip reikiant vaikščiot neišmokęs,
Sugriauna gatvę ištisai.
Ir tyla mirštančių balsai,
Ir tiktai mažas vaikas juokias.