Pasmerktieji

Artėja audra. Pikto vėjo
genami nuodingi debesys
gožia niunkantį dangų.
Prie kalėjimo mūrų atėję
per tuščią, sudegusį
miestą, girdim patrankų
duslų dunksėjimą.
Sunkūs vartai iš lėto,
girgždėdami surūdijusia geležim,
atsiveria. Pro žliaugiantį lietų
čeža mirtininkų medinės
klumpės ant kieto kiemo grindinio.

* *

Taip tylu tamsioj, drėgnoj vienutėj:
trenkia prakaitu, pelėsiais, pelenais.
Laša, monotoniškai skaičiuodami minutes,
nuo žemų lubų lašai. Šaltais delnais
pridengiu akis ir laukiu – amžinybę –
žingsnių ir artėjančio žvangėjimo grandinių.

* * *

Po nakties,
po nakčiausios nakties,
švininis rytas švito.
Šalia mano mirties,
iš anapus gyvenimo,
sekundei vienai
vaikystės
vėjo plazdenimas
nutūpė man ant peties.
Sakalas mano.