Paskutinis pasmerkto myriop žodis

Aukščiausio Tribunolo ponas pirmininke, ponai
aukštieji pareigūnai, ir laisvi piliečiai, ir kalėjimo sargai,
tautos įstatymų pavestas jūsų galiai ir malonei
brangiai apmokamojo posėdžio jums neužtęsiu perilgai.

Man duotas žodis. Laisvas. Paskutinis.
Ir savo kaltę dar kaip žaizdą užmirštą nuplėšt galiu.
Akte kaltinamajam pasakyta: nemylėjau aš tėvynės …
Ne! Mylėjau, bet idealų neišniekinau šventų!

Mačiau jos veidą skausmo ir kančios pervertą,
mačiau vergijoj jos laukus ir miestus jos gražius,
verkiau kaip kūdikis iš gailesčio ne kartą
ir sąžinės nenunešiau parduot į rinką už grašius …

Verkiau kaip kūdikis, bet nešaukiau prieš vėją,
ėjau tik nešinas tyliu skausmu po krūtine,
mačiau, kaip brolis broliui laisvę vagia, bet tylėjau,
kaip be burnos. Aš kaltas. Bauskite mane!

Po pamatais piktų puvėsių grybas kilo
ir ėdė kūną einančios gyvent tautos,
širdy prakeikiau šimtą kartų jį, bet lūpos neprabilo
ir atvirai nepasmerkė tiesos vyliūgų ir tarnų klastos.

Mačiau, kaip auga marmuro kolonos,
mačiau, kaip skęsta lūšnos dvokiančiam klane,
mačiau, kaip vedat jūs bedugnėn milijonus,
ir nešaukiau: “Gana!” Aš kaltas! Taip. Sušaudykit mane…