Partizano šermenys

RATU apstoję varnos krankia, pjaunas šunes,
Pasibaisėtinais isteriškais balsais
Suspigę, medžių blaškosi viršūnės,
O tujen vienas miesto aikštėje, rudens purve tysai…

Nebeužspaustos akys, nesudėtos rankos
Ir nenuplautas veidas – kruvinas, skaudus –
Nesistebi, kad pašarvoto nieks nelanko,
Giesmių negieda, žvakių nedega ir nekalba maldų.

Tai hunų ordos, barbaro kerštu įkaitę,
Tave išniekinio ir pabaisai, kaip maita,
Tave paliko paukščiams ir šunims draskytų,

Kad kraupūs šermenys nuo žygio atbaidytų
Tuos, kurie tikra, nevystančia garbe žydės,
Kai tau skaudaus likimo amžiai pavydės…