|
-> Užsidėjęs akinius, senis sargas muziejaus rūsy skaito pasaką apie auksinį paukštį, kylantį naktimis iš lobio, užkasto pamirštuos kapuos. Knyga ir pypkė iškrenta jam iš rankų, ir paukštis, įskridęs į jo sapną, leidžiasi žemyn ir, skambėdamas kaip arfa, pabyra po rūsį aukso pinigais.
[Daugiau…]
Nežinau, mergina ar kolona, –
Tamsumoj negalėjau atskirti,
Bet jutau jos liemenį ploną
Ir girdėjau negyvą širdį.
[Daugiau…]
Prisigėręs Lacrimae Christi,
Jis išeina ir ima kristi.
Vėjas vaikšto dangaus gelmėm,
Aptaškytom rausvom dėmėm.
[Daugiau…]
Tu gyvenai, tu vaikščiojai kadais
Po žiaurią žemę su skambiais skliautais
Ir nuėjai atgal, iš kur atėjęs,
Ir tavo kapą lanko aklas vėjas
Arba lietus. Ir tu girdi: nauja
Rūsti sonata bėga lietuje,
Ir tu drebi, tu nori užrašyti,
Bet nedrįsti net popieriaus prašyti,
Nes mirusiems įsakoma gulėti,
Nes jie privalo amžinai tylėti.
-> Fioletinis arlekinas
Plaukia vakaro debesy.
Žemėn liejas dangus kaip vynas
Ir daina liūdna ir šviesi.
[Daugiau…]
Bacho fleita gieda apie mirtį
Kaip apie pavasarį – ramiai.
Dėkis daiktus. Tenka atsiskirti.
Tu be reikalo gimei.
[Daugiau…]
Sumaišęs vėją su vynu,
Išgėręs, gatvėmis einu,
Ieškodamas lengvos širdies,
Linksmos, karališkos mirties.
[Daugiau…]
Herojaus statula, pavargusi,
Danguj stovėti nebenori, –
Ji žengia žemėn užsimerkusi
Ir neša žalvarinį svorį
[Daugiau…]
Pro ligoninės langą chloroformas
Iš sudužusio butelio teka
Į vakaro sodą,
Ir užmiega topoliui kojos,
Ir jo rankos sapne paklysta.
[Daugiau…]
-> Ji stovėjo aukščiausiam bokšte
Ir kalbėjo su mėnuliu.
Jai tarp rankų skleidėsi puokštė
Fosforinių miego gėlių.
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai