Naujų veidų mes neatsinešėm

Mes gimėme vieni, tačiau ramybė buvo mums neįdiegta.
Į mūsų žemę ji nebeatėjo ir neatsilankė.
Mes likome vieni, kaip sutrūniję bokštai
ties baigiančiom išsekti upėm.
Vieni ant drumzlinos ir neišbrendamos pakrantės.

Šikšnosparniai švytruojančiais sparnais kaip anglys
ant mūsų krinta, nesulaukdami savos mirties.

Mūsų veidai, kurie jau baigia supelėti
ir iš kurių jau ašara jokia neišsisunkia,
atsiskiria nuo mūsų.
Anapus Stikso jie laukia mūsų raukšlių ir kančios.

Mes su savim atsinešėm tik žemės gabalą,
tik nederlingos žemės plutą.

Sutrūniję bokštai ties baigiančiom išsekti upėm
kniumba po sparnais.
Šešėliai pridengia pritvinkusį debesį,
kuris tuojau pradėtų lyti. Gėlu lietum.
Anapus Stikso lyja.

Mes neatsinešėm naujų veidų.
Mes pabijojom mirti.