Mes eiliniai

Po padange nuo dūmų baisia
Gęsta akys… Kaip žvaigždės gūdžiai.
Lyg stiklai – šaltose akyse
Krūpsi krūpsi gaisrų atspindžiai.

“Guldėm galvas po tankais sunkiais,
Žemę patręšėm gyvu krauju…
Jie ateis, mus negyvus pakeis.
Mes nebūsim nė vienas tarp jų.

Jie ateina gyvent ir mylėt…
O ir saulė gyviem tešviesi.
Ir ant kapo dygi dilgėlė
Laimingesnė – kaip mes čia visi.

Vėl ramu. Ir ugnelė jauki
Įsikūrė apleistuos namuos.
Šaižūs žvirgždai mums graužia akis,
Bąla kaulai šaltuos pūdymuos.

Mes klampojam per liūnus, raistus,
Vos bepavelkam kojas menkas.. .
Lydi lydi mus mėnuo skaistus, –
Mėnesienoje šildom rankas.

Pūsta milas ant mūs nugaros.
Mes kalenam plikais dantimis.
Nėr pastogės, žeminės geros…
Kas dalintųsi ja su mumis?

Mes eiliniai – nežymūs kare.
Mes be lankų. be kojų, akių. . .
Jūs gal bijot išeit vakare
Susitikti šešėlių klaikių?

Taip, eilinis kare nežymus.
Mūs vardų dainose neminės.
Bet mūs daug… Ir išeiti prieš mus
Nepakaktų naujos giminės.

Mūs eilinių dalis paprasta:
Ne po vieną – mes kritom pulkais.
Aukštus tiltus per upių brastas
Mes nugrindome kūnais pilkais.

Jie nelaidoti guli tyliai.
O dejuoja naktis vien klaiki.
Artimieji… jau renkas krankliai,
Rengias lesti negyvas akis.