Laužas

Ant mūsų žemės dega didis laužas,
Jo dūmai plakasi kaip vėliava juoda,
Mirtis aplinkui šoka šokį žiaurų,
Ugnin suversdama naujas aukas.

Kūnų liepsna nušviečia tamsią naktį –
Iš tolo rodos, kad tenai mūs laimės žiburys,
Ir laimės troškuliu apsvaigę, skrendam kaip plaštakės,
Kol laužo liepsnos godžios mus prarys

Ir dar labiau nudžiugus šoks mirtis,
Ji savo džiaugsmui jau sudegino kartų kartas,
Eilės dar laukia milijonų eisena.

Kūnų liepsna! Mirtis linksma tik godžią ugnį žarsto
Ir dūmais verčia ji žmonių minias,
Ir pelenus laukuos be pėdsakų išbarsto.