Kristaliniam karste

KRISTALINIAM karste, ir nublyškus, nugeltus,
O miela ir graži, kaip gyva!
Ir nėra, kas tave iš to miego prikeltų
Ir kas man atgaivintų tave…

Tu anapus jau laimės, anapus jau skausmo
Ir anapus dienos ir nakties
Abejinga esi. Mano sielvarto šauksmas
Nenuplėš tau nuo veido rimties!

Kristaliniam karste, ir seniai jau be žado,
Gilų žvilgsnį uždengus vokais,
O rami, tartum viską pažinus ir viską atradus,
Prie krūtinės prispaudus laikai…

O man sunku aprėpt ir tikėt, kad tai tujen!
Kad tos rankos jau nieko neguos,
Kad tos lūpos netars anų žodžių šventųjų,
Neskambės serapimais danguos..

Kristaliniam karste mano laimė ir lobis,
Mano džiaugsmas ir mano prasmė!
Šermenų liūdesys mano sielį apgobęs,
Šermenų liūdesys ir giesmė…

O kaip vienas likau! Be tavęs pasimetęs
Vandenuos, kaip “Medūzos” plauste!
Tai bežadžiai tekės mano liūdesio metai,
Kad jau tu kristaliniam karste…