Kas iš nakties ateina…

Kas iš nakties ateina – naktį neša,
kas iš mirties – tik juodą mirtį lems
ir balto rytmečio rasos auksiniam lašui,
ir milžinų ir viešpačių keliams.

Kas iš rudens ateina – liūtį, šalną
per lygumas ir per žalias pakalnes neš
ir nuraškys lelijos žiedą švelnų
ir džiaugsmo rožių puokštes ugnines.

Kas iš žiemos ateina – speigą, ledą
tesės ant upių, ant sodybų, ant žiedų, –
numirs gyvenimas be žiedo ir be žado,
numirs ir siela, ir svajonės po ledu.

Kas iš kapų ateina – juodą kapa neša
ir ryto giesmei, ir vidudienio varpams,
savam kely pamins po kojų jis visus kaip trąšą
ir be atodairos visus laukus sutremps.

Kas iš nakties, kas iš šaltos mirties ateina,
kas iš rudens, kas iš žiemos, kas iš kapų –
užgniauš ir tavo jauno ryto šviesią dainą,
ir tavo broliams reguiem aidėjimą varpų …

O tų ir jo sunkiam take turi likt gyvas,
kaip amžių ūkanoj ir vėtroj palikai,
o tu kaip žiedas po šalnos sparnu vėlyvas
savų šaknų gelmėj gyvenimą laikai.

Tu ir pro naktį, ir pro mirtį, ir pro rudenį praeisi,
ir pro kapus – ir pro kapus – ir pro kapus …
Ir tavo žemė puošis vėl žiedais ir vaisiais,
ir tavo vardas amžinų vardų padangėj bus!