Karstai

Tylūs karstai, balto ąžuolo lopšiai,
gera jumyse bus kartą užmigt,
medžiams lopšinę lyg pasaką ošiant
ir kopiant žvaigždėms dangumi.

Dar pasūpuosite, juostos lininės,
mylimos rankos, mane virš duobės –
grįžusį valkatą sūnų gimtinėn,
ir paguldysite amžiams ilsėt.

Ašaras krintant ant dangčio girdėsiu,
smėlį ir lietų… Apklostyk mane,
žeme: sapnuojančią širdį ir šviesią,
pavargusią galvą… Man šalta… Seniai

laukiau švelnių tavo motinos rankų,
jau nepaliksiu tavęs niekada…
Supk savo sūnų, sugrįžusį amžiams,
miegantį ąžuolo lopšy – karste.