Kad numirsiu, man’ pakaskit

Kad numirsiu, man’ pakaskit
Ant Šventosios upės kranto:
Kad matytų kapas sodžių,
Kūdikėlis kur užaugau;

Kad girdėtų tą dainelę,
Motinėlė ką dainavo,
Kai ant kelių mažą migdė
Ar lopšy mane lingavo.

Tu, Julyte, mano kapą
Žolynėliais apkaišysi,
Tarpu rožių ir lelijų
Man kryželį pastatysi.

Tos lelijos – tai paveikslas,
Kurį gyvas numylėjau,
Nors lakštingalės dainelių
Aš dainuoti nemokėjau.

Nieko kito aš nenoriu,
Tik lelijos kad žydėtų,
Kas pavasari rytelį
Kad lakštingala skambėtų…