Imago mortis

Juodi valdininkai mirties salonuose
vaškuoja laiptus į rūsį:
slidus tebūna kritimas į tamsą…

– Kalkite karsto dangtį ant mano akių.
Kaskit mane, duobkasiai, giliai į žemę.
Berkite žvyrą ir druską mano širdin.

Kas išbraižė rožės spygliu tokį trapų piešinį
ant horizonto ledinio, pačiam dangaus pakraštyj,
kur atverti į mėlyną tylą stikliniai vartai?

– Plakit žilvičio rykštėmis mano akis.
Atverkit delnuos žaizdas surūdijusiom keršto vinim.
Nuplaukite smėlį nuo kojų, kad pėdos pamirštų
žemės gaivų ir saldų šiurkštumą.

Dega virš karčemų groteskiško užrašo raidės:
Mihi propositum est in taberna mori.
Krenta pulkai purvinų žuvėdrų į rėkiantį miestą.

– Paimkit baltas bures nuo minkšto dangaus aksomo,
kad nieko tenai nebūtų, tik atviros burnos
juodų kaminų ir dūmai, tik dūmai ir dūmai,
ir liūdno lietaus šnarėjimas ant vandenų…

Juodi valdininkai mirties salonuose
vaškuoja laiptus į rūsį:
slidus tebūna mūsų kritimas.