Gedula

Dangus juodais sparnais atsirėmė į žemę –
Ir juodos vėliavos į saulę pasikėlė.
Gedėki, mano žeme, nesulauktos laimės
Šviesiųjų prižadų palaužtame šešėly.

Uždengsime šydais ir mes nuleistas galvas
Pilkųjų pelenų nuo veido nenuplovę.
Palinkom ant gelmių, kaip karklai žaliakasiai
Nusvyrusiais žvilgsniais apglėbę tyrą srovę.

Mes kaip nuliūdę sūnūs ant gelmių palinkom
Kur motinos širdies mirtis nenumarino,
Tiktai gyvenimo geismų aistringas skausmas
Sukruvintu kardu jos kapą atrakino.

Ir gedulos tyloj tas pats meilingas balsas,
Kurs mus gimdydams dangui paviliojo:
Mylėki tik mane ir mano skaudų džiaugsmą –
Ir visa, ką širdis tik geidė ir svajojo.

Eik šian gi, mano drauge, džiaugtis ir gedėti
Šviesių širdies sapnų palaužtame šešėly:
Dangus juodais sparnais atsirėmė į žemę
Ir juodos vėliavos į saulę pasikėlė.