Evoe

Numirėliai vėl pradeda su manimi bendrauti,
ateina per sapnus ir šoka ir gyvena,
ir keikiasi, ir meldžiasi, ir garbina auksinį jautį,
ir gieda verkdami visų šventų osanną.

Iš senkapių, iš pogrindžių, iš rūsių, iš bažnyčių,
iš duobių, iš brangių grabų, iš karo lauko,
gerai numirę, nusižudę tyčia ir netyčia,
ir iš visur gyvieji gyvi tik per plauką…

Numirėliai vėl pradeda mane vadint numirti
ir gaidžiagystėje kas pirmą delčią keltis,
iš atklainių atnešti čia po rūtą ir po mirtą,
po gėlę, kad atleista būtų pageismai ir kaltės.

Kam jūs, bitelės pilkosios, kam sunešėt jūs vašką,
grabadirby, grabadirby, kam tu padirbai grabą, –
tas rūpestis, tas darbas jūsų dėl manęs fiasco,
širdis konvulsijom ne iš mirties, iš džiaugsmo dreba.

Iš džiaugsmo, Dieve, tu mane į džiaugsmą gundai,
iš laimės, Dieve, tu mane į laimę moji;
ir žemės ašaros, ir saulės juokas, žvaigždžių skundai
numirs kaip miršta vasaros gėlelė tolimoji.

Numirėliai priims anos gėlelės gražią sielą,
įves su angelais į rožių ir vaivorykščių sietyną
ir linksmame giedojime aušrinės vieversėlių,
kalbėdami linksmas kalbas, sapnuos’ girkšnos ramybės vyną.

Numirėliai vėl mano miego ištikimi broliai
pro mano patalą gūdžiais šešėliais negužės kas naktį –
šviesa nupuola iš dangaus kaip niekados lig šiolei,
ir pas duris, iš vakaro numirusi, gyva liepsna pagauna aulė degti.

Buvau numiręs jau, gyvenimas iš meilės kėlės,
tu, mano džiaugsmas, mano laimė, mano mylimoji –
– Evoe – – jūs, atidari langai, kaip ryto saulės gėlės,
ir tu, prisikėlimo mano pasaka – – Evoe – – -