Elegija Algimantui

Dabar tiktai dabar
kai krinta pirmas rudenėjančio sekmadienio
ir šiaurėj sniegas
pro nuogo nulapojusio Kanados miško
šakas į mėlyną ir šaltą ežerą
dabar tiktai dabar žinau
tikiu prisiverčiu tikėti
tavęs nebėra mūsų žemėje ir mūsų tarpe.

Laiškai nebeateis
nebegirdėsiu tavo balso
ir tavo knygos visos parašytos
ir tavo rankos paspaudimas paskutinis
pro kylančių lėktuvų ūžesį minios murmėjimą
ir buvo paskutinis rankos paspaudimas
ir buvo paskutinis.

Abudu nešėm purvinam tramvajuje
tą pačią baimę
kad galbūt jau rytoj
palaidoję draugus
draugystę ir ilgus nakties pasikalbėjimus
kad gal mažytėj smuklėj
prie mirusių koplyčios
kartus degtinės stiklas
bus paskutinis mudviejų
sudie.

Lietingą vakarą
apleisto priemiesčio gatve
tekės asfaltu upė
kaip šiaurėje
viena rami bejausmė.

Dabar tiktai dabar kai krinta
pro nuogą nulapojusį Kanados mišką
toks tirštas baltas lėtas pirmas sniegas
žinau
dar vieno mano draugo žingsniai
praėjo debesim pilkais
nei žemės nei dangaus neliesdami.

Dabar tiktai dabar
kai krinta pirmas sniegas
į tuščią ežerą ir nuogą mišką
žinau
ir tu esi su mano broliais
baltaisiais aitvarais.

Dabar kai krinta sniegas šiaurėje
ir tirpsta
ant lūpų ir plaukų ir veido
žinau kad mūsų upė
tebegyva.