Eglės laidojimas

Anapus anapus… Bet šaukia
toks šiltas vasarvidžio kvapas,
erdvė virš to lauko… prikimęs
nuo verksmo pempiukas paklydęs…

Dar kartą ištiesi sparnus,
nes duosi akimirkai vardą…
Prie vartų jau laukia šešėlis
palaidotos lauko eglės…
Esi nebe čia – jau iš tolo
regi ir save, ir likimą…

Taip kvepia žemuogių krūmas,
bet ašarą išdidumas
ūmai sulaikys… Ir tik protėvių balsas
į žodį beviltiškai belsis…