Apokalipsė

Išbalę debesys plaukia virš miesto griuvėsių.
Pamėlusio kalno šešėlyje žiūri užakę
šaltiniai ir šuliniai į nuodingą dangų. Mėnuo teka
tarp suanglėjusių vinkšnų kamienų į vėsią
ir metalinę erdvę tuščios nakties.

Valanda tarp gyvenimo ir nebūties:
nutilo širdis, o mirtis dar neatėjo.
Upelio klonyj giliam nustojo lalėję
laimingos lakštingalos. Krenta kryžium svirties
šešėlis ant turgaus išbalusios aikštės.

Naktį ir tylą kapoja dejuodami klaikiai
seno genties kapinyno suaižyti vartai.
Žolė sutrypta. Pajuodę grindinio plytos. Apkartę
vyrų žemėti veidai. Pilnaties šviesoje belaikėj
guli šalmai sklidini vakarykščio šilto lietaus.