Žvilgsnis

ĮSMIGO man širdin, tarsi aštrus erškėtis,
Mergaitės žvilgsnis neapsakomai gražus,
Ir vėl pradėjau trokšt gyventi ir tikėti
Į neįtikimus troškimų miražus…

Paskui kenčiau tėvynės laimę, laiko lėtį,
O dienos, lyg šešėliai, slinko pamažu:
Norėjau verkti, juoktis ir galbūt mylėti,
Nes verkt, mylėti, juoktis miela ir gražu!

Taip šaukiantį sugrįžti žvilgsnį išnešiojau
Po svetimus ir karo nutremptus kraštus,
Regėdamas jame ir viltį, ir rytojų,
Išnyrančius iš slėgiančių rūkų tirštų…

Įsmigo man širdin, tarsi aštrus erškėtis,
Mergaitės žvilgsnis neapsakomai gražus,
Ir vėl pradėjau trokšt gyventi ir tikėti
Į neįtikimus svajonių miražus…