Ženkit

ŽENKIT, mano graudžios, mano nykios eilės,
Ženkite motyvu: mais ou sont les neiges d’antan!
Eikit, mano jambai, eikit, ketureiliai,
Iš niekur į niekur – nevilties kraštan!

Argi tam į žygį jus buvau išvedęs,
Kad man neštut šlovę, meilę ir šilkus…
Tujen, mano plunksna, būki vėl bežadė –
Aimaningas balsas tapo nejaukus.

Buvo tokios dienos, kada žodis džiaugės –
Tėviškė paplūdus buvo dar kraujuos,
Bet nū ją aptraukė Švento Rašto raugės,
Tai dėl to vaidenas toks graudus ruduo.

Tėviške, daugiau tau jau neįsipyksiu:
Tujen negi verkti – juoktis atėjai.
Sielvartai nemarūs širdyje paliksit
Ir nebegadinsit jūs jau ūpo jai…