Vietoje laiško

TOKIOS vienodos monotoniškos dienos.
Gyvenu taip diena iš dienos.
Už lango slenkant mėnesienoms
Eiles dar kartais mėginu.

Nueina jos ramiai, tartum per sniegą,
Ir rimai eina taip niekais,
Tik rėkia naktys ilgos ir bemiegės
Apsnūdusiais ir rūškanais rūkais.

O dienos taip keistai panašios,
Naktis į naktį panaši.
Kartais šiaip taip šis tas dar rašos,
Kartais nė nieko parašyt.

Ir taip manai: ranka numosi,
Išsprūs dar koks “tuščia tave!” –
Apkaltinsi kitus, save paguosi
Ir pasiskųsi senatve.

O dienos plauks ramiai, kaip plaukę,
Viena į kitą panaši,
Ir rodysis – gyvenimas dar šaukia
Ir – kad turi ką parašyt.

Nešiojuos vis su tais žaliais berželiais,
Sulėlydžiais, dainom…
Žinau – apaugs širdis, apaugs ir kelias,
Apaugs kaip kelmas samanom.

Liepsnojančią, kaip širdį, saulę
Ir meilę pinsiu į dainas.
Norint žinau, kad meilė, kaip pasaulis,
Ir taip banališka, ir taip sena…