Tu ne Dievo

TU NE Dievo siųsta man buvai,
Tu tiktai pavyta pakeliui…
Ak, kiek žemėj žydėjo gėlių
Ir kaip jūrą drugeliais tad puošė laivai!..

Susitikom ir ėjom kartu,
Tiktai niekad nebuvom linksmi;
Taip ieškodami šičia unksmės,
Mes priėjom atvertus į naktį vartus.

Desperacijoj šaukėm abu:
Argi šitaip reiks pasaka baigt,
Ir bijojom, bijojom labai,
Kad nereiktų graudint akmeninių stabų!

Ir tuščia nuskambėjo naktis,
Ir atsiliepė šilas piktai,
Kad pasaulis atrodė tiktai
Aidesiai: Tebūnie amžinai prakeikti!.

Ar tai mes prakeikti? Ar tai mes?
Ar reikėjo širdims šitaip plakt
Ir taip nerimu degti pernakt,
Kad dabar čia sustingt neramiam laukime?

O čia dygsta ir bręsta javai.
O čia žydi daugybė gėlių!..
Ne, naštos aš pakelt negaliu,
Kad tu Dievo ne man pasiųsta čia buvai!