Trys toastai

I

Poetų ir dainių puiki karalaitė
Pati nesirodo mirtingame kūne:
Nelanko ji koncertų, nei restoranų,
Nei dūmuos paskendusių kafešantanų,
Nerūko ji nė kvepiančių cigaretų,
Nemėgsta ji nė nuošalių kabinetų,
Bet savo apvaizda visur ji mus lydi
Ir jokių malonių pati nepavydi:

Ji grožiu aprėdo mums purviną žemę,
Ji pradengia melo kaukes nuo veidų,
Ji kelia mums žemę, o dangų palenkia
Ir kuria pasaulį svajotų vaizdų.

Jaučiu aš ir čia tavo lakią esybę:
Dainų garsuose ir verpetuose šokių,
Neaiškiam šypsny ir palaidam juoke,
Elektros šviesoj cigaretų rūke, –
Ir mano stiklelio jaukiam skambesy
Dainų Karalaite, tu šiąnakt esi.

Tave neregėtąją, nepalytėtą,
Gyvenimo nakčiai dangaus pažadėtą –
Ir dosnią palaimą tavųjų žavėjimų
Aš noriu pagerbt pirmo stiklo skambėjimu!

II

Putojantis vynas jau kaitina kraują,
Jaunystė gi meilės dainų reikalauja.
Iš aukšto globoja mus deivė meilinga,
Bet žemiškų deivių nė čia tau nestinga.

Tenai, kur šampanas jas putomis taško,
Ir dūmuos fokstrotų melodijas blaško,
Ir šokio rate naravingąjį ūpą
Parketais alpinančiu kvaituliu supa, –
Jos ten savo meilę ir burtus nakties
Vadinančiu šypsniu po kojų tau svies.

Svaidykit, gyvenkit! Naktie maloni,
Ir mano tu širdį tyliai klabini
Ir nori, kad jos slėpiniai sukvepėtų
Svaiginančiais dūmais aitrių cigaretų –
Ir dėliai drovumo viliojančių gestų,
Ne vien tik akis, bet ir širdį išėstų.

Bet aš jus myliu, nuodėmingosios būtys,
Kaip liūdnąjį vale klaidžios iuventutis,
Kaip džiaugsmo simfonijos skurdų finalą,
Kai akys dar juokias, o lūpos jau bąla.

Ė, pilkit iš naujo stiklus sklidinai –
Už visa tai gersim į dugną nūnai.
O jeigu kas kylantį liūdesį mąsto,
Tegu tas apsvaigsta nuo antro toasto.

III

O tu, išrinktoji iš žemės minių,
Nevarstyk manęs įtarimo žvilgsniu!
Ne brėkštantį rytą aš tau pažadėjau,
Bet glūdinčią naktį budėti norėjau.
Vien sūtemų lūkesio čion vedini
Suėjom kaip dvi besibastą ugni,
Kūrentis ir degti į vieną liepsnyną,
Kurį naktis žiebia, o rytas gesina.

Tylia melancholija smuikai pragydo,
Ten poros siūbuoja už mėlyno šydo, –
O mūsų minutės, kaip lašas po lašo,
Patirtąjį džiaugsmą į taurę suprašo.
Ji spindi ir mirga liepsnelių šimtais,
Ji puošiasi mūsų jaunumo vaizdais, –
O mes kaip savųjų svajonių šešėliai,
Nusilenkėm trumpai nakties valandėlei.

Spindėk, gi manosios nakties Karalaite!
Dar ryto neįstebi akys apkvaitę. –
Už tavo žavėjimus, meilę ir klastą
Į dugną lenkiu savo trečią toastą.