Šviesa

Mirties tarnaitė – šviesa, sudžiūvusi ir kantri kaip sena vienuolė, negirdimu žingsniu įeina į varpinę ir mato žilą balandį – užsimerkusį, laukiantį mirties: pirmo smūgio iš penkių tonų vario, kabančio virš jo galvos.

Meilės tarnaitė šviesa, įskridusi pro langinės plyšį, aukso smūgiu nukerta bufeto kampą ir porceliano melodija nučiuožia per rokoko fleitininko kojas, kuris, atsiklaupęs prieš dieviškąją Filli, groja iš auksinių gaidų, surašytų jos keliaraiščiuos. (“Jis lieka ištikimas jį nužudžiusiai širdžiai. Ir tamsybėj kvėpuoja šviesa tos saulės, kurios jis ilgis.” Crudeli – fideli, amore – dolore, cor ardor.)
Šviesa nutraukia nuo lango mezginių užuolaidą ir paleidžia plaukti putotu debesiu ties gatve. Pintinė iškrenta moteriai iš rankų, ir jinai, siaubo elektros perverta, sustingsta vidury aikštės. O debesis, plevendamas snieginiais sparnais, gieda gulbės balsu, pasižadėdamas rytoj sugrįžti.