Spindulys

Pro šalto rudenio bevaisę šaką
jis kaip strėlė auksinė prasimuš,
nušvies kaip žaibas tavo tamsų taką
ir rytmečiui prikels namus.

Jo vėtros, velniškai kvatodamos, jo pūgos
nenusineš bedugnėn, neužpūs,
ką jis palies – gyvenimui pabudins,
ir mirčiai pasmerktus praves jis gyvus pro kapus.

Pro juodą naktį, alkaną, bedugnę
kaip marių paukštis jis praskries!
Iš jo sparnų pabirę žemėn ugnys
kaip amžių žiežirbos žmogaus širdy žėrės.