Šokėjos

Lyg sapnas, lyg vilnys liūliuoja laivelį.
Suvyto čia dienos ir šviesios ir pilkos.
Vadina į džiaugsmo, pavasario šalį
Ugninės aguonos, žydrakės vosilkos.

Grakštus liemenėlis, vylus pažvelgimas –
Širdyje aguonos, akyse vosilkos.
Jų žingsniai – pavasario burtų dvelkimas.
Jų akys – užkeiktų gražybių vagilkos.

Pažvelk į žvaigždėmis pražydusį dangų –
Nerasi nei vieno ten debesio pilko.
Jos stiepias, linguoja, lyg rožės prie lango,
Ir virpa ir supasi jūroje šilko.

Siūbuoja, kaip nendrės, kaip Nemuno bangos,
Vingiuojasi, raitos rytiniuos ūkuose
Ir vysta ir miršta, lyg rudenį lankos,
Begęstančia meile krūtinę apjuosę