Senmergė

Danguj dega žvaigždė Venera.
“Meilė tartum mirtis stipri”.
(Saliamonas, Petrarca, Baudelaire’as.)
O man – trisdešimt ketveri.

Koks dangus pavasarį blaivas!
Naktimis – lakštutė solistė.
Su tarnaite eina kareivis
Ir studentas – su gimnaziste.

Parke visos poros apanka,
Vaikšto neregės ir neregiai.
Meilės medų nuo lūpų renka
Mėnesienoje – kaip drugiai.

Aš – viena. O, žvaigždėtos ietys,
Nužudykit ilgesį mano!
Ach, reikėjo man ištekėti
Nors už to nuplikusio senio.

Rankos glamžo suknios dirželį.
Pasikart – labai negražu.
Gal mašininke baigti amželį
Ir su pensija mirt pamažu?

Mylimiems ant dangiško kelio
Vis daugiau naktis saulių prižeria.
Rytoj gausiu ciano kalio,
Reiks nueit pas brolį provizorių.