Paola

Akyta naktis.
Kaip sušaudyta
Kario milinė.
Kažkur
Generolai puotauja.

Tik tu –
Toks nuliūdęs,
Lyg būtum
Pardavęs tėvynę, –
Renki žvaigždeles
Po dangum
Tuščia sauja.

Praplaukia
Pro šalį
Tūzai
Ir dešimkės.
Ir damos,
Laimėję karalių.

Ir tu –
Ant medinių
Ramentų
Palinkęs –
Liūdnai pasitrauki
Iš kelio.

Ėjai ir kritai,
Kad kiti
Čia gyventų.
Už gimtąjį
Miestą
Tu koveis.

Gyvybę davei
O gavai
Tik ramentus.
Ir vienišas,
Užmirštas
Stovi.

Nusisuka moterys –
Puošnios
Ir dailios.
Madų ir dažų

Sudarkytos.

Paola!

Atsimeni vėl
Savo pirmąją
Meilę –
Mergaitę
Iš tolimo
Prarasto
Ryto.

Paola!
Paola!

Kur tu?
Lyg savęs,
Lyg praeinančių
Klausi.
Slapčia
Tik lydėtum
Iš tolo…

Iš tolo.
Iš tolo.

Tarp rožių
Pasaulio –
Tau buvo
Gražia –
Gėlių pardavėja
Paola.

Paola!
Paola nutolo.

U hū ū!
Paola,
Paola!

Kažkas nelauktai
Meta žvilgsnį
Neramų.
Auksinį
Tau pinigą
Duoda.

Šilkai tie
Šalčiau
Užu rudenį
Šlama
Ir primena
Gelstantį
Sodą.

Paola!
Paola!

Staiga
Ji suvirpa.
Ir tu
Atpažįsti:
– Madam,
Jūs gėlių
Pardavėja?!

Ir ieškai
Apstulbęs
Lyg savo jaunystės.
Jaunystės?
Tu jos
Neturėjai.

– Paola!
Ar tu
Ar ne tu
Palaidinę
Man lopei?
Ar tau,
Ar ne tau
Aukso kalnus
Žadėjau?

Paola…

Paola? –
Nusijuokė
Gatvė iš tolo, –
Nelaukė tavęs
Penelopė,
Ilgai užtrukai,
Odisėjau.

Paola…

Kažkas akyse
Sumirgėjo,
Sutvisko.
O ne!
Tai tik deimantai
Žėri!

Tu parako
Dūmuos
Palaidojai viską.

O ji –
Su kitais
Čia pragėrė.

Paola…

O pinigas
Degina ranką
Ir širdį.
Meti jį
Tarytum granatą.

Prakeikto
Metalo
Sprogimą
Išgirdę,
Abu vienas kitą
Supratot…

Tau liūdna
Be galo.
Minčių nesugaudai.
Lyg antkapiu
Užriti:
“Kekšė!”

Ir stovi,
Klausai,
Kaip širdis
Tavo rauda,
Rasa
Ant šaligatvio
Tekši.

O ne!
Ta rasa –
Ne rasa.
Tai tik žvaigždės
Pabirę.

Paola!

Žegnokis…
Nėra jau Paolos.
Paola,
Jaunystė –
Nutolo,
Nutolo…

Abi jos –
Tau mirė.