Ne ji

Tu sakai, ji gyvena toli,
Gal pily, gal pajūrio šaly,
Išsiilgus tavęs jau seniai,
Tik paklydęs ilgiausiam kely,
Kur ją rast, kaip ieškot, nežinai.

Tu skubi, tu sustot negali,
Tu klausai, kaip toli
Šlamščia jūros krantai,
O aplinkui ruduo, o lietus, o šalti
Tau akis temdo sriautų lašai.

Tu eini,
Norint vakaras jau, nors skliautai kruvini,
Tu matai, netolies spindi bokšto langai.
Tu pavargęs klumpi, tu kelies, tu skrendi
Ir džiaugiesi, kad ją suradai.

Bet kas ten! Ak, baisu! Tai ne ji,
Tai ne ji šypso bokšte liūdnai.
Negi tos savo vargo kely
Pasitikt išėjęs buvai.

Ji sena ten, sulinkus, baisi,
Akys jos – netikri spinduliai,
Ji nežino, ką tau pasakyt,
Ir iš gėdos pravirksta gailiai.

Tau nelieka, kur eit. Ko ieškoti nakty?
Siunta tolyje jūros krantai…
Ir sušukęs: “Deja, tai ne ji!”
Tu negyvas prie bokšto krenti.