Naktis

O KAIP tavęs man neminėti!
O kaip tavęs man nekartot!
Žiogeliai šoko menuetą
Tąnakt, kaip tūkstantį naktų…

O buvo vaiskus baltas mėnuo…
O buvo debesys balti…
Aidėjo pamirštu refrenu
Pasikartojusi naktis.

Girdžiu seniai girdėtus žodžius,
Girdėtą balsą vėl girdžiu,
Ir viską – svirtį, liepą, sodžių
Ir skardžiai giedančius gaidžius.

Juk tu mirei, juk tu atgijus?
Juk tu gyva, juk ne sapne!
Argi, įbedus kalaviją,
Apleisi vėlekos mane?

Tai vėl sapnuosis man serbentų
Nusvirus kekė kruvina,
Ir vėl matysiu žvaigždę krintant
Nukris kaip ašara viena.

Žiogeliai šoka menuetą
Šiąnakt, kaip tūkstantį naktų.
O kaip tavęs man neminėti?
O kaip tavęs man nekartot?..