Karvelėli mėlynasis,
Karvelėli tu pilkasis,
Skriski į šalelę,
Kur meilužė manęs laukia.
Pasakyk jai, karvelėl,
Pasakyki, mėlynasis:
– Vai, ilgu, man ilgu,
Nerimsta mano širdelė.
Kad man duotum, karvelėli,
Savo sparnus ant dienelės,
Vai, aš pats nulėkčiau
Pamatyt savo mergelę.
Pamatyčiau, pažiūrėčiau,
Ką mano meilužė, veikia.
Vai, aš jos užklausčiau,
Ar atmena mane jauną.
Lėk, paukšteli mėlynasis,
Vai, paskubink, tu pilkasis,
Nuo mano meilužės
Parnešk man labų dienelių.
(+4)
Loading...
Autorius: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 7,349 | 
Labai grazus eilerastis
nuostabi Noreikos daina pagal si eilerasti. Taip ir norisi saulei leidziantis prisesti ant akmens baigiantis rugiapjutei, pasvajoti apie ta, ko tau nelemta tureti, bet kas tau suteikia jegu gyventi, sunkiai dirbti, isgyvenant vasaros pabaiga, kai, rodos, viskas, kas buvo – tik grazus prisiminimai. Tai tikra lietuvisko grozio galia, prisimeni senelius ir ju stiprybe, tvenkini, juoka, nuosirdzius pokalbius, tikra draugyste, begiojima basomis, miega ant sieno, ir svajoji patirti panasius dalykus, svajoji pajusti, ka reiskia gyventi tikra gyvenima, ka reiskia buti laisvam viduje, kai nevarzo niekas: pinigai, stresas, komercija, itampa, pareigos… Kas gali buti graziau uz jaunyste? Butent tokia jaunyste, kai zmogus draugas zmogui, kai akys susitinka…